Katerina, Norfolk Hauzas, Lambetas 1540 m. liepos 9 d.
Negaliu, negaliu patikėti, bet taip yra. Senelė ką tik pasakė, o ji sužinojo iš dėdės Norfolko, kuris buvo ten, todėl viską žino. Taryba tai padarė. Išnagrinėjo visus įrodymus ir paskelbė, jog karaliaus santuoka su karaliene Ana Kleviete niekada negaliojo, kad jie abu yra laisvi ir gali tuoktis, lyg niekada nebūtų buvę santuokoje.
Aš stebiuosi. Tokios vestuvės, suknelė, nuostabūs papuošalai ir dovanos, mūsų, damų, palyda, vestuvių pusryčiai ir arkivyskupas... ir visa tai netikra? Kaip tai įmanoma?! O sabalai?! Jie irgi netikri. Štai ką reiškia būti karaliumi. Jis pabunda ryte ir nusprendžia, kad nori vesti. Taip ir padaro. Pabudęs kitą rytą nutaria, jog žmona nebepatinka, ir voilà! (čia prancūziškai, reiškia vaje, tik pažiūrėk!), voilà! Jis vėl viengungis. Santuoka niekuomet negaliojo ir nuo šiol jie bus laikomi brolis ir sesuo. Brolis ir sesuo!
Tik karalius tai sugeba. Jeigu taip pasielgtų eilinis žmogus, pagalvotum, kad jis išprotėjo. Bet kadangi jis karalius, niekas nedrįsta pavadinti to beprotyste, netgi karalienė (ar kas ji dabar tokia). Mes visi sakome: „O, taip, jūsų prakilnybe”. Šį vakarą jis atvyksta vakarieniauti su manimi ir mano senele. Jis pasipirš man ir aš atsakysiu: „O, taip, jūsų prakilnybe, esu jums nepaprastai dėkinga”, ir niekada, niekada nepasakysiu, kad tai beprotybė, kad jis pats beprotis, ir pasaulis išprotėjo, nes jo neužgriūva.
Aš nesu beprotė. Gal ir kvaila, gal ir naivi (nors mokausi prancūzų kalbos, voilà!), bet nemanau, kad atsistojęs prieš arkivyskupą ir ištaręs „taip”, po šešių mėnesių gali viską paneigti. Tiktai aš suprantu, jog gyvenu bepročio valdomame pasaulyje, priklausau nuo jo užgaidų. Henrikas yra karalius ir Bažnyčios galva, Dievas kalbasi su juo tiesiogiai, todėl jeigu sako, kad taip yra, kas gali su juo ginčytis?
Tik jau ne aš. Turiu savų minčių (nors jos vadinamos kvailomis), gal ir kvailų minčių — kaip ten sakė senelė? — „galvoje, kurioje vienu metu telpa tik viena nesąmonė”, bet aš suvokiu, jog šitas karalius nesveiko proto, kad pasaulis pamišęs. Karalienė dabar bus jo sesuo, o aš tapsiu jo žmona ir naująja karaliene. Aš būsiu Anglijos karalienė. Aš, Kitė Hovard, ištekėsiu už Anglijos karaliaus ir būsiu karalienė. Tikrai voilà.
Negaliu patikėti, jog tai tiesa. Tik ar nors kas pagalvojo, kokia iš to nauda man? Nes dabar aš apie tai mąstau. Kas gali uždrausti karaliui vieną rytą atsikelti ir pasakyti, jog prieš tai buvau pasižadėjusi ir mūsų karališka santuoka negalioja? Arba kad esu neištikima ir mane reikia nukirsdinti? Kas jam uždraus įsimylėti kvailą gražią mano damą ir iškeisti mane į ją?
Būtent! Nemanau, jog esu išimtis. Būtent. Niekas jo nesustabdys. O tokie žmonės, kaip mano senelė, kuri nesivaržo mane įžeidinėti ir apdalinti antausiais, kuri sako, jog tokiai vištai kaip aš tai neapsakoma garbė ir puikus karjeros šuolis, turėtų gerai žinoti, kad kvailį galima lengvai kilstelėti, bet lengva ir žemėn nutrenkti. Kas tuomet mane gaudys?